Papludimys

Joe vėl atsisuko į Tashą ir meiliai nusišypsojo. Nežinojo ką sakyti, todėl tylėdamas žiūrėjo į jos akis, tyrinėjo jos veido išraišką.

Joe vėl nusišypsojo ir apkabino Tashą per pečius.
- Nepamesk.
Sukuždėjo žvelgdamas į jos akis. Besileidžianti saulė viską nudažė ryškia aukso spalva, jos šviesoje T akys dailiai blizgėjo.

- Bijau. Bet pasitikiu tavim.
Sumurmėjo taip pat nukreipdamas žvilgsnį į saulę. Vanduo nusidažė keista, žalsva spalva. Dangus buvo ryškus ir gražiai dėrėjo prie vandens spalvos. Jis tyliai atsiduso.

Vaikinas kiek nusišypsojo, neatitraukdamas akių nuo saulės.
- Aš jų išvis nemačiau, nes jie manęs nedomino. Todėl šitas atrodo labai gražus, lyg žiūrėčiau į gražiausią paveikslą.
Sumurmėjo ir akies krašteliu pažvelgė į T.

Vaikinas nusijuokė ir stipriau suspaudė ją savo glėbyje.
- Šitas paveikslas nebūtų toks gražus be tavęs.
Sumurmėjo ir atsisukęs nužvelgė jos veidą. Tyliai atsiduso.

- Už ką dėkoji?
Tyliai nusijuokė ir giliai įkvėpė. Mintys vis giliau tempėsi jį į svajones ir tas pačias nuostabias pasakas. Bet J stengėsi per daug neužsigalvoti, nes vėliau negalėtų normaliai mąstyti, tuo labiau dėlioti sakinių.

Vaikinas atsisuko į ją ir šyptelėjo.
- Visada buvau ir būsiu.
Sumurmėjo ir vėl pažvelgė į saulę, kuri iš lėto leidosi į žalsvą jūrą, kuri kiekvieną sekundę darėsi vis tamsesnė.

- Kažkas ne taip?
Sumurmėjo žvelgdamas į užmerktas T akis. Tada giliai įkvėpė ir vėl pažvelgė į jau gan tamsų vandenį.
- Jau tamsu. Nenori grįžti?
Tyliai paklausė vis dar žvelgdamas į vandenį.

Vaikinas taip pat atsistojo ir pažvelgė į Tashą.
- Gerai. Negaliu tavęs laikyt per prievartą. Jeigu kažkas negerai, atvažiuok. Tuo labiau, jeigu tas tavo vaikinas bus blogas irgi priimsiu.
Sumurmėjo valydamas smėlį.

Joe prisimerkė.
- Ką jis tau padarė?
Jo kaktą išvagojo gilios raukšlės. Jis sugniaužė kumščius. Jam buvo pikta, kad kažkas drįsta su ja blogai elgtis, nors turėjo pripažinti kad pats nėra geras.